Aušra Kaziliūnaitė

Nors rašymas kaip veikla yra glaudžiai susijęs tiek su kolektyvine, tiek su asmenine atmintimi, tačiau apie šių sąsajų komplikuotumą Lietuvos rašytojai daugiau šneka palyginti retai. Alvydo Šlepiko knyga „Mano vardas – Marytė“, pasak paties autoriaus, gimė iš kolektyvinės, istorinės ir asmeninės atminties persidengimų. Kaip dabartinio Rusijos karo Ukrainoje kontekste vėl tampa aktualios pokario Rytprūsiuose alkstančių ir į Lietuvą per upę brendančių vaikų patirtys, kodėl jas iki pat šių dienų gaubia spengianti tyla ir kas paskatino imtis šios sudėtingos temos, Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“ kalbamės su Nacionalinės premijos laureatu, rašytoju, scenaristu A. Šlepiku.

Alvydas pasakoja, kad atminties tema jam buvo viena svarbiausių rašant „Mano vardas – Marytė“: „Asmeninė atmintis kūriniuose pasireiškia labai tiesiogiai, nes aprašyti kolektyvinės atminties pasitelkiant individualius atsiminimus neįmanoma, tai jau būtų meno kūrinys, o kažkoks sausas aprašymas, istorinis, psichologinis ar sociopsichologinis veikalas. Niekur nuo savęs nepabėgsi – pasaulį matai, kaip matai būtent tu. Ir tie prisiminimai yra svarbūs, kadangi savotiškai vis kuria ir atkuria pasaulio pamatus, kurie jau susiformuoja vaikystėje. Ir tu naudoji tą medžiagą. Aišku, kuo toliau, tuo aiškiau darosi, kad prisiminimai ir jų naudojimas literatūroje ar kur nors kitur yra komplikuoti, nes kuo ilgiau gyveni, tuo kebliau atsekti, ar tie prisiminimai tikrai patikimi. Ar tai buvo sapnas, ar tau kas nors pasakojo, ar tu pats išgyvenai. Kartais būni šimtu procentų įsitikinęs, kad tai padarė tas žmogus, o pasirodo, kad visai kitas. Rašydamas romaną „Mano vardas – Marytė“, kuris būtent ir yra apie atmintį, nes pagrįstas kitų žmonių atsiminimais, buvau labai įtarus. Vyresnio amžiaus žmonės pasakojo, ką patyrė vaikystėje. Žiūrėjau į tai šiek tiek netikėdamas – puikiai žinojau, kad čia gali būti kolektyvinės atminties kūrinys. Turiu omenyje, kad kartais susiformuoja bendri įsivaizdavimai: kažkas kažkada kažką pasakė, kažkas papildė, o tau pradeda formuotis aiškus viso to vaizdas ir kažkuriuo metu jau tau pačiam gal net ima atrodyti, kad pats viską ir patyrei. Norėdamas išvengti tokių dalykų stengiausi apie tuos pačius įvykius kalbinti bent kelis žmones. Labai konkretus atvejis: ne kartą girdėjau istoriją, kaip kažkas keliauja, eina, užsuka į trobą ir ten randa šeimą. Visi jau mirę, tačiau vis dar sėdi prie stalo, o jų rankos ir liežuviai prie stalviršio prikalti vinimis. Turint omenyje pokario siaubą, įmanoma ir tokia iškreipta realybė, bet kai pradėjau klausinėti, paaiškėjo, kad nė vienas mano kalbintas žmogus pats savo akimis viso to nėra matęs. Jie sakydavo: „Girdėjau, kaip pasakojo žmogus, kuriam pasakojo dar kitas žmogus.“ Ir čia lygiai taip pat kaip domintis Lietuvos partizanų veikla ir pokario kovomis, yra tokių liudijimų, kur partizanui prapjauna pilvą, ištraukia žarnas, prikala prie kuolo ir liepia eiti, žmogus eina, o žarna vyniojasi. Labai abejoju tuo, nes žinau, kad panaši scena yra iš literatūros. Joje kryžiuočiai taip elgiasi su lietuviu kariu ir tą mato atvykęs kunigaikštis. Tad tie visi prisiminimai kartais ateina ir bando apsimesti realybe, nors tokie nėra. Aišku, kartais rašant literatūros kūrinį, kuriame nesiekiama tikslumo, visi šie pasakojimai yra naudingi, nes skatina fantazuoti. Pats iš tiesų gerai prisimenu savo vaikystę ir šiuos prisiminimus naudoju poezijoje ir kitur. Matyt, visiems vaikystė yra svarbi, nes ten daug ypatingų žmonių, pradedant seneliais.“

Rašytojas atskleidžia romano „Mano vardas – Marytė“ parašymo aplinkybes: „Nebuvo kitos išeities. Buvau priverstas parašyti šią knygą, nes susipažinau su žmonėmis, klausiausi jų pasakojimų, galvojom apie filmą. Tam, kad sukurtum filmą, reikalingi dideli pinigai, ieškojom lėšų ir Vokietijoje, ir kitur, bet galiausiai nepavyko rasti. O žmonės, su kuriais buvau kalbėjęsis, vis klausė, kas toliau. Tuos dalykus nebuvo lengva papasakoti, nes tai susiję su trauminėmis patirtimis. Kad man papasakotų savo ankstyvus prisiminimus, jie turėjo eiti ten, kur nenorėjo vėl atsidurti. Tai daug kainavo. Pastebėjau, kad kartais žmonės netgi labai jautriai sureaguodavo, staiga nutildavo, koks nors klausimas jiems pasirodydavo netaktiškas, nors ir nebūdavo negerų intencijų. Reikia suprasti, kad šie žmonės ne tik praradę vaikystę, kaip savo tapatybę, bet ir dažnu atveju jie sužaloti emociškai. Buvo nelengva kalbėti, bet vis tiek kalbėjo. Pasakojo skaudžius dalykus ir paskui tikėjosi, kad tai kur nors vis tiek bus panaudota. Kad taip savotiškai tarsi bus atstatyta teisybė ir apie juos bent kažkas vis tiek žinos. Todėl jaučiausi įsipareigojęs. Ir kadangi jau akivaizdžiai matėsi, kad filmo nebus, nusprendžiau parašyti knygą. Kai bendrauji su žmonėmis, jie tampa tokie savi. Įsijauti į jų gyvenimą, vaikystės traumas ir visa kita. Galų gale tuo metu apie vilko vaikus niekas nežinojo, pats tada dar nieko daug nežinojau. Man viskas buvo labai nauja. Norėjau, kad žmonės žinotų, kad buvo tokia neteisybė, buvo tokie žmonės, kad jie gyvena tarp mūsų.“

Pašnekovas pasakoja apie lemtingą susitikimą, padėjusį rasti prieigą prie pokario istorijos: „Archetipas gana aiškus – praranda tėvus arba pameta tėvus vaikai, tada sužino, kad anapus upės yra galimybė gauti maisto, ir keliasi anapus. Nueina į kitą šalį, nemoka kalbos, sutinka žmones ir vieni jų yra geri, kiti blogi. Vieni padeda, kiti nepadeda. Tokia istorija ir yra. Tada tie vaikai arba grįžta, arba negrįžta. Ir čia man jau reikėjo savotiško išrišimo. Reikėjo pasakojimo, kuris atspindėtų daugelio šių žmonių patirtis. Laimei, susitikau vieną moterį, kuri labai daug papasakojo. Vėlgi kalbant apie atmintį, didžioji dalis vilko vaikų, su kuriais kalbėjausi, negalėjo man labai daug papasakoti, nes persikėlė per upę tada, kai patiems buvo po ketverius ar šešerius metus. Dažnai jie patys savo istorijas žinojo tik iš gerokai vėliau rastų giminių pasakojimų. Bet man paskambino aktorius Darius Meškauskas ir pristatė jų šeimos draugę Renatą Vikuckienę. Susitikome ir ji daug papasakojo. Jos istorijose buvo gausu detalių ir įvairių smulkmenų, kurių anksčiau nebuvau girdėjęs. Man, kaip rašytojui, tai buvo labai svarbu, nes tuomet suvokiau, kaip turiu rašyti. Manau, jos pasakojimas buvo toks svarbus dėl to, kad į Lietuvą ji atkeliavo būdama maždaug 10–11 metų. Taip nustatė gydytojai pagal kūno konstituciją, nors ir buvo labai mažo ūgio. Ją Kaune priglaudė Operos ir baleto teatro vyriausiojo režisieriaus šeima. Ir kai teatras iš Kauno persikėlė į Vilnių, mergaitė persikėlė drauge su šeima ir augo joje kaip dukra. Tėvai niekada neslėpė, kad ji yra vokietė. Ji buvo viena iš tų retų vilko vaikų, kurie baigė aukštąjį mokslą, po to 30 metų dėstė vokiečių kalbą M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Prie jos pasakojimo svarbos turbūt prisidėjo ir faktas, kad ji, būdama pedagogė, mokėjo formuoti mintį. Po pokalbio pajutau, kad ir galiu, ir privalau rašydamas naudoti ir savo paties prisiminimus bei patirtis.“

Rašytojas džiaugiasi, kad jo knyga skatina šeimas kalbėtis apie praeities išgyvenimus: „Esu ne kartą girdėjęs iš vilko vaikų, kad tėvai jiems nieko nepasakojo apie vaikystės patirtis. Tačiau perskaitę knygą davė ją savo tėvams ir šie perskaitę ėmė kalbėtis su kitais šeimos nariais apie savo patirtis. Tada jie pradėjo pasakoti savo vaikams apie savo gyvenimus.“

Knygos autorius prasitaria, kodėl, jo manymu, šią istorijos dalį iki šiol gaubia tyla: „Supratau, kodėl jie apie savo patirtis taip ilgai niekam nieko nepasakojo. Rašant knygą paskambino viena rašytoja ir pareiškė: „Betgi tu nieko nežinai.“ Atsakiau, kad renku medžiagą ir noriu sužinoti. O ji tuomet papasakojo: „Kiti sako, kokie geri tie vilko vaikai. O aš žinau, kokie iš tikrųjų. Prie mano tėvo namų jie buvo pasistatę palapines. Tai, įsivaizduoji, tos vokiečių mergiotės viso kaimo vyrus apkrėtė sifiliu.“ Po to labai aiškiai supratau, kodėl žmonės nenori kalbėti. Todėl, kad auka padaryta nusikaltėliu. Jeigu netgi inteligentiška mano prieš tai laikyta rašytoja gali išsakyti tokią nuomonę, ką kalbėti apie neišsilavinusius kaimo žmones? Jei rašytoja gali galvoti, kad tos mergaitės ėjo ir apkrėtė kaimelio vyrus sifiliu, klausimas: kas juos vertė eiti pas tas mergaites? Tai tiesiog nesuprantama. Man atrodo, tai primena Talibaną, kur jeigu seserį išprievartavo, vadinasi, ją reikia užmušti, nes ji gėdinga.“

Alvydas pastebi, kad ši tema vis dar suvaržyta daugybės ne tik išorinių, bet ir vidinių tabu: „Jeigu tiems vaikams neduodavo valgyti, neduodavo užsidirbti duonos, gal ir kokią bulvę nusikasdavo, vištą pavogdavo ar elgetauti eidavo. Stengėsi išlikti, išgyventi. Nes nebuvo taip, kad atėjo į Lietuvą, o čia dalino duoną, lašinius ir maitino. Su kiaulėm šalia gyveno. Akivaizdu, kad ir seksualinės prievartos patyrė ir t. t. Todėl būti vilko vaiku jų pačių akyse nelabai išdidu. Dažnu atveju ir šiek tiek gėdinga. Tas pavadinimas buvo siejamas su mažu banditėliu, vagišiumi. Žmonės pamiršdami to irgi bandė atsikratyti. Visada sunku būti kuo nors kaltinamam, ypač jei esi kaltinamas be priežasties. Ši viešoji nuomonė irgi uždėjo tabu ir trukdė apie tai kalbėti. Vyrai su vokiškomis pavardėmis vesdami pasiimdavo žmonos lietuvišką pavardę tam, kad netektų savo „gėdingos“ pavardės.“

Autorius pasakoja, kaip jo knygą sutiko Ukrainoje: „2015 m., kai pasirodė knyga, buvo užimti ir Donbasas, ir Luhanskas. Vidinių pabėgėlių Ukrainoje iš šių sričių buvo du milijonai. Kai pristatinėjau knygą Lvive ir lankiausi Kyjive, tarp klausytojų buvo ir tų pabėgėlių, kurių Vakaruose nepriėmė kaip ukrainiečių, nors jie pasirinko Ukrainą, tačiau jų kalba buvo rusų. Nors niekada iki tol nebuvo ukrainietiškai kalbėję, tačiau jie iš karto ėmėsi mokytis ukrainiečių kalbos ir t. t., tačiau, nepaisant to, visos įtampos jau egzistavo ir tada. Skaičiusieji knygą jautė tiesioginį ryšį su ta istorija ir su vilko vaikų likimais. Jiems tai priminė Ukrainos situaciją ir visa tai siejosi su jų patirtimi. Ir labai gaila, kad siejosi. Geriau jau mano knyga būtų neaktuali.“

Pasak rašytojo, ši knyga sulaukė tarptautinės sėkmės, kadangi joje pasakojama apie vaikų patiriamą neteisybę: „Manau, daugelį užkabina vaikų istorija. Į neteisybę vaikų atžvilgiu visada reaguojama daug jautriau. Pavyko organizuoti tekstą taip, kad skaitytojai lengvai įsitraukia ir greit perskaito. Ne kartą esu girdėjęs, kad pradėję skaityti viską meta ir skaito tol, kol perskaito. Angliškos knygos likimas labai neblogas, nes jau yra išleista ir kietais, ir minkštais viršeliais, ir garsiniu formatu JAV. Pasirodė ir JAV, ir Didžiojoje Britanijoje, ir Australijoje.“

Viso pokalbio „Geriau jau mano knyga būtų neaktuali“ klausykitės Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“. Su Nacionalinės premijos laureatu, prozininku, poetu, scenaristu Alvydu Šlepiku kalbasi rašytoja, filosofė, humanitarinių mokslų daktarė Aušra Kaziliūnaitė.

Projekto partneris www.15min.lt

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Žmonės ir tekstai“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.