Romėnų kelias

Gremėzdiški drėgni akmenys sugulė į
žemę…

Ir kai aš prieinu prie jų,  pamažu jie ima
trauktis iš vietos ir vedasi į susitikimą už
nutilusių šimtmečių ribų, ir ten, sutapę, ima
dalintis savimi, tie, kurie turi vardus ir tie,
kur visai bevardžiai.

Taip sugula eilėraštis, ir poetui jis yra
pergalė, o kur pergalė – ten ir Roma, tačiau
tas, kuris nueina iki paskutinio romėnų kelio
akmens, pasiima save iš nueitojo,

ir net eilėraštis nieko jau nebežino apie
jį.

 

Girininkas Amelka

Girininkas Amelka skaito naktį seną
šventą knygą ir joje perskaito, kad šian-
dieną mirs.

Jis aklinai užveria ąžuolines langines,
tvirtai skląsčiu užšauna ir užrakina duris,
įsmeigia į sieną savo seną girininko peilį
ir gula ant suolo miegoti.

Ir girdi per miegus, kaip kažkas atkak-
liai beldžia į duris ir langines, kaip už sienos
blaškosi neramūs balsai, tačiau niekaip
negali pabusti.

Jis miega ir nežino, kad iš po žemių
netikėtai šniokščiančia raudona čiurkšle
ištryško šaltinis, kad aplinkiniai kaimai
iškeliavo ir kad jo troba kruvina.

 

Tikrovė

Nei sutemos, nei šviesa.

Nei vakar, nei šiandien.
Nežino medžiai, ar jiems toliau ža-
liuoti, ar jau mesti lapus.
Nesupranta varnos, ar joms kur iš-
skristi, ar likti medžiuose.

Kaimynai susirengė persikraustyti,
bet staiga apsigalvojo ir neša daiktus at-
gal – į senąjį butą.
Visi trukdo visiems.
Žodžiai neranda sau vietos.
Žmonių metami šešėliai dabar susi-
lieja su žmonėmis.
Dėmė, ištiškusi ant tikrovės.

 

Nepažįstamoj tolimoj sodyboj

Iš nenuolankumo bandau nusikalti
ginklą, bet akylai sekamos plynės ir sen-
girės, ir vieškeliuos tyko priešas.

Seni pažįstami slepia veidus, ir na-
mų langai už langinių.

Aš sugrįžtu į išvakares.

Už nugaros, laukdami, kol pasikeis
laikas, pasilieka nebylūs bendrininkai
kapai.

Nepažįstamoj tolimoj sodyboj, įpra-
tusioj prie neskubraus žmonių kalbėjimo
ir vaikų klegetavimo, iš naujo pradėsiu
savo kelią.

 

Paniekintas pranašas

Kas užslinko – pasitraukė, kas buvo
pažadėta – pasisūpavo, kaip baltas debe-
sis viršum galvos, ir palengva išsisklaidė.

Tiek daug buvo mažų ir didelių įvy-
kių – o pats esmingiausias vis dėlto nenu-
tiko, tiek daug buvo susitikimų – bet visi
jie jau už laiko ribų ir vos ne vos beatai-
di.

– Žmogau, tu suvalgei savo Dievą, –
tarė Velykų dieną paniekintas pranašas
ir taukštelėjo velykiniu raudonu kiauši-
niu į juodą akmenį.

Ir štai, kas mirę atgijo.
Ir štai, kas gyva, sustingo.

 

* * *

Pati didžiausia naujiena mums jau ži-
noma nuo pat pradžių, ir, tarsi dovana, at-
balsis iš anksto sugula į žodžius.

Mes mainomės, ir, nelyg nesibaigiantis
kūrinys, nesutampame su savimi, ir kol ištar-
dami tikslinamės, kas mes esam ir kam,
būsimybė neleidžia mums prie jos priartėti,
bet kai tai viena, tai kita savo mintim
nuspėjam pirmykštį sumanymą, iš bedug-
nės ima skambėti jį skelbdamas varpas, o
tamsoje suspindi vaivorykštė.

 

Iš baltarusių k. išvertė Antanas A. Jonynas