Jurga Tumasonytė

Su rašytoja Akvilina Cicėnaite-Charles pasimatėme tuo laiku, kai ji lankėsi Lietuvoje. Akvilina pasiūlė susitikti Vilniaus universiteto Filologijos fakultete – vietoje, kurioje studijavo ir į kurią vis sugrįžta, kai klaidžioja po išsiilgtą Vilnių. Kadangi taip pat studijavau šiame fakultete, mudvi greitai atradome bendrų patirčių apie klausytas paskaitas ir laikytus egzaminus, svarbius susirinkimų ir parūkymų kampelius. Susitikimas universitete, o ne namų erdvėje, kuri dabar liko ten – tolimajame Sidnėjuje, – mus nukėlė į pačią pradžią, kai viskas ir prasidėjo.

Pradėkime nuo studijų – ar įstojusi į lietuvių filologiją jauteisi tarsi patekusi į savo gentį? Tarp kurso draugų buvo norinčių tapti rašytojais?

Neturėjau kitų alternatyvų, tik stoti į lietuvių filologiją. Tiesa, jei nepasisektų, padaviau dokumentus ir į rusų filologiją, kuri gerai ėjosi mokykloje. Visgi pasisekė, įstojau. Mokykloje buvau toji, kuri gerai rašo rašinius, bet universitete studijavo 30 tokių. Kai pirmame kurse iš literatūros teorijos gavau 7, supratau, kad viskas nėra taip paprasta, kaip man atrodė. Visi buvome tokie patys su savo vizijomis ir norais – buvo rašiusių, bet dabar negalėčiau pasakyti, kiek iš kurso draugų norėjo tapti rašytojais.

Įstojai 1997 m. – kaip tik tą dešimtmetį, kai, pasikeitus politinei santvarkai, menas, literatūra nebeturėjo tokios įtakos visuomenėje, kaip anksčiau. Kokį rašytojos gyvenimą įsivaizdavai, jeigu įsivaizdavai?

Dabar kaip tik skaitau Loretos Jakonytės monografiją „Rašytojo socialumas: lietuvių rašytojų savivoka XX amžiaus 10-ajame dešimtmetyje“, kaip tais permainų laikais keitėsi rašytojo įvaizdis, kaip ankstesnes tautos vedlio, moralinio autoriteto pozicijas keitė nauji vaizdiniai ir apie rašytojo profesijos desakralizavimą. Nežinau, ar išties įsivaizdavau, ką reiškia būti rašytoja, tiesiog nuo vaikystės žinojau, kad noriu rašyti. Konkretaus gyvenimo nevizualizavau, galėjau įsivaizduoti knygas, kurias parašysiu, tačiau negalvojau, ką reiškia būti rašytoja, kas yra literatūros bendruomenė, kaip priimti kritiką ir su ja išbūti – apie tai nemąsčiau ir to mums nedėstė universitete.

Ar jautei nerimą dėl to, ką veiksi, kai baigsi studijas?

Paskutiniame kurse gavau darbą reklamos agentūroje – tai, kad už rašymą man mokės pinigus, atrodė it stebuklas. Pirmuosius kelerius metus jaučiausi gerai, darbas nesikirto su mano vertybėmis taip, kaip vėliau. Pradirbau dviejose agentūrose šešerius metus.

O tada ėmei ir pasirinkai kitą profesinį kelią – ar nebuvo baisu?

2009 m. išėjau iš agentūros, įstojau į religijų studijų doktorantūrą ir išvažiavau į Naująją Zelandiją. Tai buvo didelis pokytis, baisus ne tik dėl darbo, bet ir šalies pakeitimo.

Tais metais išleidai pirmąją knygą „Viskas apie mano šeimą“.

Taip, vasarį pasirodė knyga, o rudenį išvažiavau.

Papasakok apie knygos atsiradimo aplinkybes.

Rašiau visą laiką – ir iki studijų, ir studijuodama, ir po studijų. Leidyklos koordinatorė, žinodama, kad rašau, susisiekė su manimi ir paklausė, gal norėčiau pamėginti parašyti paaugliams. Šios knygos rašymas buvo kolektyvinis darbas ta prasme, kad nelikau viena su rankraščiu – siųsdavau ištraukas leidyklai, gaudavau grįžtamąjį ryšį. Man reikėjo atrasti balsą kalbėti paauglių auditorijai. Jis turėjo skirtis nuo rašymo sau ir rašymo suaugusiems. Pirmas rankraštis gal nebuvo toks, kokį rašyčiau dabar – turbūt natūralu, kad visi norime ištaisyti savo pirmąsias knygas.

Nuo pirmosios knygos pasirodymo praėjo 14 metų – kaip per tą laiką keitėsi jausmas būnant rašytoja?

Klausimas labai platus, jei mėginčiau atsakyti nuoširdžiai ir išsamiai, netilptume į šio interviu laiką. Noriu išskirti tik kelis niuansus. Kadangi vos parašiusi pirmąją knygą išvažiavau, niekada ir nežinojau, ką reiškia būti rašytoja Lietuvoje, tik dabar pradedu šiek tiek suprasti, kas yra literatūrinis gyvenimas. Per visą tą laiką, kol gyvenau svetur, buvau tarpinės būsenos. Nors rašiau knygas lietuviškai ir Lietuvai, bet manęs čia nebuvo.

Na, bet kai atskrisdavai į Lietuvą, vykdavo knygų pristatymai, bendraudavai su skaitytojais, ar ne?

Taip, bet rašytoja būdavau tik tris savaites per metus, kol leisdavau laiką Lietuvoje. Didžiuma mano knygų – paaugliams, tad dabar, išleidusi dvi knygas suaugusiems, jau galiu palyginti, kad knygos paaugliams, nors būdavo nominuojamos ir gaudavo apdovanojimų, sulaukė gerokai mažiau dėmesio nei knygos suaugusiems. Iš to matyti, kaip mes Lietuvoje skirtingai žiūrime į vaikų ir paauglių literatūrą, jų autoriai tarsi laikomi ne tokiais tikrais rašytojais.

Iš kur atėjo toks požiūris?

Gal įsivaizduojama, kad tai ne tokia rimta literatūra, o gal, kad ją parašyti lengviau. Bet ten sava specifika, tikrai ne lengviau. Kaip sakė vaikų literatūros tyrinėtojas Kęstutis Urba, cituodamas rašytojo Ulfo Starko mintį, iki vaikų literatūros reikia užaugti. Tam labai pritariu, nes viena – rašyti savo amžiaus auditorijai, taigi tai, kas tau asmeniškai atrodo svarbu ir rūpi, o kita – prisitaikyti prie paauglių auditorijos, kuri be galo reikli ir išsyk atskiria, jei nori moralizuoti ar kažko pamokyti. Norėčiau, kad daugiau lietuvių rašytojų, kuriančių suaugusiems, pamėgintų rašyti ir paaugliams. Tai atrodo gera meistrystės pamoka, nes išmoksti rašyti konkrečiai auditorijai, pritaikyti savo balsą, papasakoti istoriją, kuri užkabintų, o tai lygiai taip pat sudėtinga, kaip sukurti gerą kūrinį suaugusiems.

Ar rašydama paaugliams turi tabu?

Nemanau, kad yra draudžiamų temų, bet man, net kalbant apie sudėtingus dalykus – skyrybas, mirtį, – visada norisi palikti šviesos ir vilties. Mūsų literatūros lauke, skirtingai nei anglakalbėje, trūksta gerų knygų paaugliams ir temų įvairovės – distopijų, temų apie klimato krizę, LGBTQ+ bendruomenę ir t. t. Galbūt, jei patys autoriai šių temų nesiima, to ir negalima pritempti, jos turi ateiti natūraliai.

Kadangi ir pati patenku tarp tų autorių, kurie parašė knygą apie 10-ąjį dešimtmetį, smalsu, koks tavo požiūris į šią temą, ar vis dar įdomu apie tai skaityti?

Visada įdomu skaityti apie tą laiką tiek grožinėje, tiek negrožinėje literatūroje. „Niujorko respublika“ pasirodė 2015 m., rašiau ją galbūt todėl, kad atsirado tam tikra distancija nuo vaikystės ir paauglystės laiko, noras atsigręžti ir jį įvertinti. Kita priežastis – tai buvo tikrai esminis permainų laikas, jį reflektuoti svarbu. Rašydama „Niujorko respubliką“ norėjau sau pačiai ir kitiems paaiškinti, kaip atrodė gyvenimas, kai keitėsi santvarkos, o mes nedalyvavome tuose procesuose, buvome maži žmonės didelės istorijos akivaizdoje, kaip tai formavo mane ir mano kartą, kodėl esame tokie, kokie esame, ką patyrėme ir matėme.

Dabar, kai „Niujorko respublika“ perleista, esu buvusi keliose susitikimuose mokyklose, ir mokytojos kalbėjo, kad joms atrodo labai svarbu turėti paaugliams skirtą kūrinį apie nepriklausomybės metus, nes tokių knygų labai mažai. Mano akimis, gera paauglių literatūra turi kelis sluoksnius – vienas jų paaugliams, kitas – suaugusiems. Tad taip, apie tuos laikus išėjo išties nemažai knygų, bet tikrai yra daug erdvės į juos sugrįžti kalbant skirtingoms auditorijoms, tarkime, vaikams.

Kokiame Vilniaus rajone augai?

Augau Tuskulėnų gatvėje tarp Žirmūnų ir Šnipiškių, ankstyvoje paauglystėje persikėliau į centrą, tada į Lvovo gatvę, paskui į Žvėryną, dar kelis kartus persikrausčiau ir paskutinius trejus metus iki išvažiavimo mano namai buvo Užupyje. Nesijaučiu grįžusi į Vilnių, kol neapeinu Senamiesčio ir Centro – tai yra mano ritualas. Užsuku ir į universitetą, pasižiūriu, ar jis dar vietoje. (Juokiasi.)

Ar registruoji pokyčius, juk miestas per tuos keliolika metų, kol čia negyvenai, turbūt labai pasikeitė?

Neturiu iliuzijų užfiksuoti visus pokyčius, kurie įvyko per tą laiką, kol buvau išvažiavusi. Keičiasi iškabos, vardai – pokyčiai ne tik išoriniai, bet ir giluminiai. Man, grįžtančiai kartą per metus, jie neprieinami. Stengiuosi bent šiek tiek prisiliesti prie miesto tokio, koks jis yra čia ir dabar. Salmanas Rushdie yra pasakęs, kad išvykusieji rašytojai vis bando atkurti savo paliktus miestus, bet tai, ką jie atkuria, – nebe tie miestai, o fikcijos. Bandau suprasti, kad mano Vilnius beveik 14 metų senumo, tai padeda nedaryti galbūt neteisingų apibendrinimų, koks jis yra dabar.

Kaip atrodo tavo kasdienybė Sidnėjuje? Nevalingai norisi klausti apie „Anglų kalbos žodyne“ aprašomus namus.

Žmonės visada linkę tapatinti pasakotoją su autore, jeigu pasakojama pirmuoju asmeniu ir biografijos faktai sutampa su siužetine linija. Gyvenu Botany – lietuviškai Botanikoje, mano butas taip pat naujas, niekas prieš mus ten negyveno. Turiu šunį. Mano kasdienybė labai susijusi su literatūra – rašau, verčiu, skaitau ir kalbu apie knygas. Sidnėjaus kasdienybė gana introvertiška, nes didžiąją laiko dalį praleidžiu savo kambaryje prie darbo stalo. Vilniuje kitaip, nes kai grįžtu, dažniausiai vyksta mano knygos pristatymai, bendrauju, einu į renginius ir daug kalbu apie save. Daugiau, negu norėčiau.

Koks tavo santykis su buitimi?

Nesureikšminu buities, atlieku darbus, kuriuos reikia atlikti, bet tai nei našta, nei ypatingas džiaugsmas. Gal, sakyčiau, randu nusiraminimą buities darbuose – galiu džiaustyti skalbinius ir staiga atrasti gerą atitikmenį verčiamos knygos frazei. Arba vedžioti šunį ir sugalvoti gerą sakinį.

Kai pati dirbu iš namų, buitis pradeda labai įkyriai lįsti į darbo erdvę. Kartais ji padeda numuilinti darbus.

Buitis visada atsiranda, kai dirbi namuose, nes nėra griežtos atskirties tarp darbo ir gyvenimo. Kuo arčiau galutinis terminas – tuo namai švaresni!

Kokia esi vertėja – ilgai sėdi prie vieno sakinio ar stengiesi išversti kuo greičiau ir tada taisyti?

Pirmą juodraštį stengiuosi išversti labai greitai, paskui daug redaguoju. Panašiai dirbu su knygomis, bet ne su visomis. „Anglų kalbos žodynas“ padiktavo kitokį rašymo stilių. Bet mane motyvuoja greitas pirminis juodraštis, o paskui dirbu prie kiekvieno paragrafo.

Ką manai apie literatūros kritiką, ar tave tenkina dabartinė situacija?

Nemanau, kad esu pakankamai į tai įsigilinusi. Kad ji mirusi, girdime ne vieną dešimtmetį, tie gandai apie jos mirtį gerokai perdėti.

Visgi būna, kad išeina nauja knyga, o apie ją – tyla. Turbūt tai vienas blogiausių scenarijų knygos autoriui.

Manau, tai neišvengiama – vienos knygos sulaukia daugiau dėmesio, kitos – mažiau. Kartais – pelnytai, kartais – ne. Tai tam tikra prasme yra ir sėkmės dalykas – tinkamas knygos pasirodymo laikas, tinkama vieta. Rašytojui svarbu ne tik mokėti laimėti, bet ir pralaimėti, susitaikyti, kad kūrybos kelias – su pakilimais ir nusileidimais. Ne kiekviena knyga pelnys apdovanojimų ir bus pastebėta. Ir kartais tai nereiškia nieko, reikia išmokti susitaikyti. Patinka Dalios Satkauskytės mintis, kad kūrinio vertė yra socialinės ir kultūrinės derybos. Knygos, apie kurias kalbame šiandien, nebūtinai bus svarbios praėjus 10 ar 20 metų, kūrinio vertė gali būti perrašyta, o tai, ko nepastebėjome šiandien, gali būti pastebėta praėjus tam tikram laikui.

Pastaruoju metu nemažai mąsčiau apie rašytojo populiarumą ir jo skaitytojų skaičių. Ar tai lemia aktyvumas socialiniuose tinkluose, sekėjai? Koks tavo požiūris į populiarumą?

Man populiarumas irgi atrodo darbas, ir rašytojas gali įsivertinti, ar nori laiką skirti savo populiarumui didinti ir išlaikyti (tai juk neateina per naktį), ar skirti tą laiką kūrybai. Kad būtum populiarus, reikia turėti tam tikrą savybių rinkinį, charizmą. Ir turbūt nėra vieno veiksmingo rašytojo laikysenos modelio. Populiarumas gali būti matuojamas kiekybiniais dalykais – tiražais, skaitytojais arba kokybiniais – mano knygas skaito ta auditorija, kuriai ir rašau. Populiarumas turi savo kainą, žmogiška jo norėti – sakau taip, tarsi būčiau jį patyrusi. Nepatyriau. Ir iki šio nežinau, ar populiarumas trukdo, ar padeda kurti naujas knygas. Gal atvirkščiai – susuka galvą ir manai, kad esi neklystantis?

Kokių keisčiausių atsiliepimų ar komentarų apie savo knygas esi sulaukusi?

Po „Niujorko respublikos“ pasirodymo gaudavau laiškų, kuriuose skaitytojai klausdavo, ar veikėjai liko kartu, ar gyvi? Po „Anglų kalbos žodyno“ sulaukiau nemažai žinučių, kiekvienas skaitytojas atranda sluoksnį, kuris jam artimas, nebūna dviejų vienodų interpretacijų.

Kaip reaguoji į kritiką?

Vis dar mokausi ją priimti, atsargiai žiūriu į recenzijas, sąmoningai jų neieškau, nes manau, kad jos skirtos skaitytojui, o ne rašytojui. Tau taip neatrodo?

Kartais tai būna sąskaitų su rašytoju suvedimas.

O kartais meilės laiškas.

Taip, tiesa. Bet jeigu gauni blogą atsiliepimą, ar paskui lengva atrasti santykį su tuo žmogumi, pamiršti jo nuomonę apie savo knygą?

Todėl ir neieškau atsiliepimų, nenoriu, kad tarp manęs ir to skaitytojo, kuriam nepatiko knyga, atsirastų mano nuoskauda. Skaitytojas turi teisę nemėgti tavo knygos. Būdamas rašytoju didžiąją laiko dalį gyveni be odos – kiekvienas piktas žodis tave žeidžia, tuomet išmoksti apsisaugoti – susikurti filtrą, kuris padeda išvengti neigiamų emocijų.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.