Savaitės tekstas: Dainius Sobeckis "Transfigūracija"

Benedikto Januševičiaus nuotraukaBenedikto Januševičiaus nuotrauka

TRANSFIGŪRACIJA 

(ištrauka iš romano)

Į Vilniaus savivaldybę trijulė spėjo atvykti pačiu laiku, nes posėdis buvo numatytas ir karto po pietų pertraukos. Julija juos visus dar iš vakar vakaro buvo užregistravusi į posėdį. Trijulė atvyko dar likus dešimčiai minučių iki pradžios. Jie įėjo pro centrines savivaldybės duris. Nuėjo į registratūrą, kur darbuotojai patikrino jų dokumentus ir registracijos formą. Viskas buvo tvarkoje, tad jiems išdavė vienkartinius leidimus savivaldybėn. Išėjus iš registratūros, reikėjo praeiti apsaugą, kurią jie įveikė sėkmingai, ne taip kaip filmuose, kur reikia prasprukti nepastebėtiems, kai neturi leidimo. Tada priėjo liftą, paspaudė septinto aukšto mygtuką. Į reikiamą aukštą pakilo vos ne akies mirksniu. Lifto durys atsivėrė ir visi trys atsidūrė koridoriuje. Informacinėje lentoje susirado posėdžių salę. Neilgai trukus rado ir pačią salę, į kurią jau rinkosi įvairiausių tarnybų atstovai ir vadovai. Visi kviestiniai atėjusieji tarnybų vadovai sėdosi stalo pakraščiuose. Trijulė užsiėmė vietas pasienyje, kur rinkosi žiniasklaidos atstovai, bei kiti posėdžio dalyviai. Į posėdžių salę aukštai pakelta galva įžengė Vilniaus meras Tomas Ramanauskas su savo patarėjais. Jis prie stalo galo užėmė pirmininkaujančio asmens poziciją.

 – Laba diena, gerbiamieji susirinkusieji. Į šį neeilinį posėdį susirinkome išspręsti susidariusios svarbios problemos, kuri jau neduoda ramybės vilniečiams, ir mums, kaip jų rinktiems atstovams. Neaiškiomis aplinkybėmis nutrukę koncertai, vienas iš jų užsienyje – Varšuvoje, ir kas baisiausia, tiesiog visų akyse išgaravusi Pietų Amerikos dailininko Hugo Rodrigeso tapybos darbų paroda. Kas norėtų išsakyti savo nuomonę ir galimai paaiškintų kas čia vyksta?

– Jūsų paminėtų reiškinių kontekste keisčiausiai atrodo tapybos darbų parodos pradingimas itin neaiškiomis aplinkybėmis, – pasakė policijos komisaras. – Labai sunku tokiomis aplinkybėmis įtarti tapybos darbų vagystę, nebent buvo panaudotos kokios naujos pastarųjų dienų technologijos, apie kurias dar nieko nežinome, kad ir kaip tai fantastiškai skambėtų.

– Vis tiktai neįmanoma pavogti tapybos darbų per atstumą, nedalyvaujant organizuotoje grupuotėje, kuri kuria planą, moderuoja, atlieka paruošiamuosius darbus ir įvykdo galutinį operacijos veiksmą – vagystę, – pareiškė Organizuotų nusikaltimų skyriaus vadovas. – Juk kažkokiu nesuprantamu būdu, visiems matant ir niekam apčiuopiamai nedalyvaujant, negali būti nuimti dažai nuo drobių su jų idėjomis ir jos perkeltos kur nors į kitą vietą ant kitų drobių.

– Katalikų bažnyčia įtaria, – pabandė pažvelgti kitu kampu Lietuvos kardinolas Regimantas Baltrušaitis, – kad čia į pasaulio areną įsiveržė dvasinio pasaulio jėgos. Ir, aišku, tai nėra gerosios dvasinės jėgos, o piktosios.

Po kardinolo pasisakymo stojo nejauki tyla. Posėdžio dalyviai susižvalgė tarpusavyje. Tuomet įsiterpė Martynas:

– Esu Martynas Jedenkus iš Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto. Turiu pasakyti, kad iš dalies, kardinolas yra teisus. Čia iš tikrųjų greičiausiai veikia dvasinės jėgos, kurių pagalba dingo paveikslai. Tačiau tai greičiausiai nėra blogosios jėgos.

– Kaip tai gali būti? – nesuprato Tomas Ramanauskas.

– Viešėdamas Ečmiadzino katedroje, Armėnijoje, aptikau anksčiau literatūroje nepaminėtą tekstą – „Lozoriaus evangeliją“, kurios pabaigoje skelbiama pranašystė. Ji byloja apie paskutiniuosius, tai yra, apie mūsų laikus. Joje užsimenama kaip kultūra dings iš mūsų civilizacijos, – tai kalbėdamas, Martynas išsitraukė „Lozoriaus evangelijos“ pergamentą, į kurį nukrypo visų akys.

– Ar turite įrodymų, kad pergamentas autentiškas, o ne falsifikatas? – pasidomėjo meras, o policijos komisaras pritariamai palinkčiojo galva.

– Dviejų Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslinių darbuotojų atlikta ir pasirašyta ekspertizė rodo, kad pergamentas datuojamas nuo 100 iki 120 mūsų eros metų, – Martynas ištraukė ir portfelio ekspertizės aktą ir visiems demonstratyviai parodė.

– Ar galėtumėte pacituoti pergamento tekstą, kad susidarytume savo nuomonę apie jį? – pasiteiravo Tomas Ramanauskas, paimdamas ekspertizės aktą, kad įsitikintų Martyno žodžių teisumu.

– „Lozoriaus evangelija“ parašyta senąja graikų kalba. Savo apimtimi, tiek kiek teksto yra išlikę, tai panašu į daugelį nekanoninių bei kanoninių evangelijų, tad jums pacituosiu svarbiausią vietą šioje evangelijoje – pranašystę teksto pabaigoje, – pradėjo nuo įžangos archeologas, tuo tarpu meras pasiuntė per rankas visiems susipažinti pergamento ekspertizės aktą. Kol Martynas citavo Lozoriaus pranašystę iš jo evangelijos pabaigos, aplinkinių veidai vis niaukėsi. Mero veidas tapo dar labiau susirūpinęs; policijos komisaro veido išraiška rodė dar didesnį nesusipratimą; kardinolo veidas įgavo aiškesnę prasmę, visų kitų aplinkinių veidai vis tįso nuo gaunamos informacijos.

Stojo trumpa tyla, kurią iš karto sudrumstė meras:

– Tęskite toliau, gerbiamasis!

– Šioje vietoje tekstas nutrūksta ir neaišku kiek jo prarasta – ar kelios eilutės ar kokie keli puslapiai, – tarsi teisindamasis už Lozorių pasakė Martynas. – Anot Lozoriaus, jis apie tai rašo ankstesnėje savo evangelijos dalyje, – dar tęsė archeologas, – apie šią pranašystę žinojo dar vienas asmuo, kuris iš angelų buvo gavęs nurodymą užantspauduoti šią žinią ir niekam jos neskelbti ir net neužrašyti.

– Vadinasi, kažkas apie tai turėjo žinoti dar ir be Lozoriaus? – paklausė Tomas Ramanauskas. – Ir kaip gi jis nuo žmonijos galėjo nuslėpti šią informaciją? Tai visiškai neatsakinga mūsų, žmogiškosios civilizacijos atžvilgiu.

– Čia turbūt kalbama apie apaštalą Joną ir jo pranašystę, – pasakė kardinolas Regimantas. – Jam angelai uždraudė vieną iš pranašysčių paskelbti. Tai jam nutiko tremtyje – Patmos saloje Graikijoje. Apie tai rašoma Apreiškimo Jonui dešimtame skyriuje. – Kardinolas atsivertė Šventojo rašto pabaigą ir ėmė ieškoti. Užtruko gal keletą sekundžių ir perskaitė ištrauką iš Apreiškimo Jonui knygos. – Atsakau į jūsų klausimą, gerbiamas mere, – toliau tęsė kardinolas. – Šventas Jonas gavo nurodymą iš Dievo angelų, kitaip sakant vis tiek iš paties Dievo, to neskelbti, nes tai buvo slapta informacija. Todėl jis pasielgė pagal visus šventosios Bažnyčios kanonus.

– Gal galėtumėte, – meras kreipėsi į Martyną, – jūsų perskaitytą pranašystę susieti su vykstančiais įvykiais?

Šiuo metu, neleidusi toliau tęsti Marčiui, į pokalbį įsijungė Julija:

– Esu Julija Baltokaitė, – aplinkiniai susižvalgė kažkiek suvokiančiais žvilgsniais. – Man Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje atliekant solinį koncertą, staiga užmiršau kompozitorės Marijos Petrutienės kūrinį, kurį grojau. Atrodė, lyg jį būtų kas ištrynęs man iš atminties prieš mano pačios valią. Paskiau Marijos Petrutienės kūrybą paprašiau atlikti jos talento gerbėją kompozitorių Joną Gabrį, kuris ją labai mėgo. Jis ne tik neprisiminė nė vieno jos kūrinio, tačiau ir visos pas jį esančios Marijos Petrutienės kūrinių partitūros pasirodė esantys tik tušti lapai, neskaitant penklinių. Mes, – Julija savo žvilgsniu parodė į Marčių ir Darių, – išsiaiškinome, kad Marija Petrutienė mirė kaip tik koncerto dieną per mano pasirodymą, kuomet grojau jos kūrinį.

– Aš – Darius Baltokas. Esu rašytojas, – pratęsė sesės pradėtą aiškinimą brolis. – Galiu patikinti, kad mūsų klasiko rašytojo Prano Dubrės knyga, apie kurią jūs posėdžio pradžioje neužsiminėte, tačiau ji taip pat svarbi šių dienų kontekste, buvo kuo puikiausiai išleista, bet „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos“ vyr. redaktorius Antanas Bukantis išpakavęs knygas, jas visas rado tuščias, kaip kokias storas užrašų knygas, tik su iliustracija tituliniame viršelyje ir autoriaus nuotrauka antroje viršelio pusėje. Nepavyko rasti nei knygos rankraščių, nei jos failų kompiuteriuose tiek leidykloje, tiek spaustuvėje, tiek Prano Dubrės namuose. Kūrinys tarsi visai išnyko. Bet jo išnykimas irgi kažkaip susisieja su rašytojo Prano Dubrės mirtimi, kuris mirė paryčiais, o redaktorius jo tuščias knygas aptiko jau dieną ir tuomet neberado jokių knygos failų.

– Kalbant apie Venesuelos dailininko Hugo Rodrigeso tapybos darbų parodos išnykimą, – įsiterpė Martynas, – tai ir šiuo klausimu pasidomėjome. Pasirodo, kad dailininkas mirė tuo laiku Venesueloje, kuomet vyko jo parodos atidarymas Vilniaus Šiuolaikinio meno centre.

– Tas pats ir su Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertu Varšuvos filharmonijoje, – toliau kalbėjo Julija. – Atlikome jau minėto kompozitoriaus Jono Gabrio simfoniją ir, staiga, pradėjo nykti natos nuo partitūrų. Orkestras nustojo grojęs. Paskiau išsiaiškinome, kad kompozitorius, greičiausiai niekaip nesusitaikęs su ta mintimi, kad užmiršo Marijos Petrutienės kūrinius, nors mes jau lyg žinome to užmiršimo priežastį, mirė kaip tik tuo metu, kai grojome jo kūrinį.

– Tai jūs visi trys norite pasakyti, kad kūrinių išnykimas tiesiogiai susijęs su jų kūrėjų mirtimi? – tiesiai šviesiai pasiteiravo Vilniaus meras.

– Kiekvienu mūsų minėtu atveju kūrėjo kūryba išnykdavo mirus jos kūrėjui, – teigė Martynas. – Jei tikėsime Lozoriaus evangelijos tekstu ir jo pranašyste, tai šis prasidėjęs procesas, kuo toliau, tuo labiau, turėtų įsibėgėti.

– Tuomet kokios konkrečiai mūsų laukia ateities perspektyvos? – uždavė nedviprasmišką klausimą meras.

– Sunku prognozuoti, – Martynas bandė teisintis už Lozorių. – Tačiau Hugo Rodrigeso ir Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro Varšuvos filharmonijoje atvejis rodo, jog šis procesas yra ne tik lokalinės, vienos kokios šalies, bet globalinės reikšmės, nes tai jau vyksta ne tik Lietuvoje, bet Venesueloje ir Lenkijoje. Mes nežinome, tačiau gali būti, kad ir kitose valstybėse šis procesas jau yra prasidėjęs, o jei dar ne, tai prasidės. Manytina, kad ir toliau žmogiškoji kūryba nyks, kai mirs jos kūrėjai.

– Jūs nepilnai atsakėte į mano klausimą, – pabrėžė Tomas Ramanauskas. – Kokiu greičiu šis kūrybos nykimo procesas progresuos mūsų pasaulyje?

– Lozorius šiuo klausimu išsireiškia gana konkrečiai, sakydamas, kad pradžioje atrodys, jog visas procesas vyksta labai lėtai, tarytum kokia aritmetine progresija, tačiau žmonija netruks įsitikinti jog šis procesas negrįžtamai įsibėgės į nesustabdomą kritimą bedugnėn, ką būtų galima įvardinti geometrine progresija. Tik kiek laiko užtruks nuo aritmetinės iki geometrinės progresijos, Lozorius nenurodo, tad ir mums sunku ką nors tuo klausimu pakomentuoti. Belieka sekti naujienas, laukti žinių ir turbūt patys suvoksime, kuomet įvyks tas lūžis.

– Gal jūs turite išverstą Lozoriaus evangelijos tekstą, – paklausė meras, – kad patys jį galėtume ištisai perskaityti ir galbūt atrasti dar ko nors, kas jums galėjo prasprūsti pro akis. Taip pat, manau, kad ir žiniasklaidos priemonės norėtų šį tekstą paskelbti visai žmonijai, kad ji nebūtų nežinioje ir galėtų ruoštis galimiems neigiamiems pasaulio istorijos scenarijams.

– Taip, turiu, – jis padavė merui atmintuką. – Teksto nespėjau atspausdinti, tik suvesti iki posėdžio savivaldybėje.

Tomas Ramanauskas paėmė atmintuką ir jį padavė sekretorei.

– Padarykite keliolika kopijų, kad užtektų visų žiniasklaidos priemonių atstovams, – sekretorė paėmė ir greitu žingsniu iškeliavo iš posėdžių salės.

– Ačiū jums už išaiškintą situaciją, – oficialiai šaltai pasakė meras. – Skelbiu pasitarimo pabaigą ir rekomenduoju, savo patarėjams bei kitų žinybų atstovams, toliau sekti informaciją šia tema pasaulio žiniasklaidoje.

Vilniaus meras Tomas Ramanauskas pakilo su savo patarėjais ir išėjo iš pasitarimų salės. Neužilgo grįžo mero sekretorė nešdama pluoštu Lozoriaus evangelijos kopijų, kurias žiniasklaidos atstovai išgraibstė, kaip kokią duoną badmečiu. Jie suskubo sensacingą informaciją pranešti savo būstinėms. Žurnalistai ėmė kalbinti trijulę, kuri jau buvo pasiruoši keliauti iš salės. Jiems nebuvo lemta taip greitai apleisti tokią vietą, kurioje išaiškėjo artėjančios pasaulio pabaigos scenarijaus apmatai. Visi kiti susirinkusieji, garsiai aptarinėdami pasitarimo baigtį, pakilo iš salės savo žinybų kryptimi.