Donatas Petrošius. Apibaublinimai

Dionizo Poškos baubliaiDionizo Poškos baubliaiI

       Žiūrim, ką turim: 2012-ieji – Maironio, Albino Žukausko ir – per Dionizo Poškos Baublius – Muziejų metai.
       Maironio minėjimais rūpinasi specialioji komisija prie Seimo, A. Žukauską deramai pagarbins Lietuvos rašytojų sąjunga, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Seinų krašto žmonės. D. Poškos Baubliais užsiims šilališkiai, bijotiškiai, kultūriniai turistai ir tos srities specialistai. Nežinia, kam labiau pasisekė, aišku tik – niekada nebūna taip, kad dėmesio viskam kliūtų vienodai.
       Ir vis dėlto – rašytojams ir jų kūrybos gerbėjams yra ką minėti šiemet prie Baublių.


       Prieš du šimtus metų – 1812-ųjų kovo mėnesį – D. Poška nuo Vyšniakalnio nusikirsdino pavojuje atsidūrusį, tik ką gaisrą išgyvenusį, tūkstantmetį ąžuolą ir pasidirbino altaną, pavėsinę, darbo – studijų ir rašymų – kambarį. Muziejų mažesniajame Baublyje įkūrė vėliau. Pirminė intencija – kūrybinės erdvės susikūrimas.
       Taigi, jei būtume skrupulingi, privalėtume švęsti Rašytojų Namų Metus. Tam, kad vieta ar statinys taptų muziejumi, pirma jame kažkas turi būti, gyventi, krutėti, krapštytis.
       Pats laikas, prabėgus dviem amžiams, dabartiniams Lietuvos rašytojams, vieninteliams Europos Sąjungoje neturintiems kūrybos ir vertėjų namų, atsigręžti į Dionizą Pošką, kuris, nieko neprašinėdamas nei iš ciesoriaus, nei iš kokių fondų, ėmė ir įsteigė kūrybos centrą, ano meto Žemaitijos kultūros sostinę.

 

II

       Galvoju – bepigu anais laikais D. Poškai buvo, kai – medžiagos – ąžuolų devynios galybės, dūmai nuo aukojimų Perkūnasui dar neišsisklaidę, o susipynusiomis šakomis piemenys nenulipdami ant žemės keliaudavo paskui gyvulius kaip mėnuliai paskui Aušrinę.
       Kai parvažiuoju į Bijotus, pirma einu tikrinti, kaip auga ąžuoliukai ant Vyšniakalnio, kur mes, vaikai, prieš dvidešimt metų sodinom su amžinatilsį Rolandu Benėta, miškininku, stalo teniso treneriu. Gerai, kad tas kalnas nuošaliau ir nėra tiesaus išminto kelio į jį – vis didesnė tikimybė, kad uolieji apatinių šakų genėtojai iš gyvenvietės neužklys.
       Kol kas šakomis niekur nenukeliausi – didieji mano krašto medžiai įamžinti heraldikoje: nuo dvigubo Šilalės galiūno per naujai įsteigto žaliuojančio Upynos herbinio ąžuolo su dviem aukojimų ugnim iš abiejų pusių iki metais naujesnio Bijotų auksinio Baublio su juoda durų anga, simbolizuojančio mokslo žinias.
       Nuo Vyšniakalnio geriausiai matyti ant Bėglio kalno esanti D. Poškos dešimtmetė mokykla. Gali būti, kad jau šį rudenį ją uždarys. Vaikų apylinkėse tebėra tiek pat kaip ir prieš du dešimtmečius, kai čia mokiausi, bet šiais laikais kas rytą atvažiuoja dideli autobusai ir nusiveža trečdalį į kitas mokyklas. Tiek, kiek lieka, sako, yra per mažai, kad apsimokėtų.
       D. Poška anais laikais buvo vienas. Ir jo vieno užteko, kad viskas veiktų ir atsipirktų keliems šimtams metų į priekį.

 

III

       Be visų kitų įmanomų simbolių ir prasmių, Baublys atstoja Dionizo Poškos portretą. Nupieši Baublį ir visiems aišku: čia yra D. Poška. Seniau, kol šis švietėjas ir poetas pakliūdavo į mokyklinius vadovėlius, vietoj jo – tegu ir sumeluoto – portreto būdavo dedamas piešinys su kažkokiu susenusiu Tadu Blinda – pavaizduotu labiau iš nugaros, nei profiliu – kreivai žvelgiančiu į Baublį. Man visada būdavo aišku, kad D. Poška nėra tas skrybėliuotas ūsočius, D. Poška yra tas, kuris sėdi Baublyje ir nesirodo.
       Jei ko nepainioju, Kristijono Donelaičio, gyvenusio amžiumi anksčiau, portretą pabandyta atkurti iš jo kaukolės. D. Poškos portreto iš jo kaukolės atkurti niekas nebandė. Ir kam jo reikia, jei yra Baublys – senovinio medinio milžino kaukolės fragmentas. Pamatai ir aišku.

 

IV

       Laikas ir žmonės krečia pokštus – vienaip jie atrodo pikti, kitaip – juokingi. D. Poškos Baubliai yra muziejus be eksponatų, neskaitant poros kiaurų artilerijos sviedinių ir mamuto ar banginio šonkaulių.
       Pamenu iš vaikystės – būdavo visokių šarvų, ginklų. Išvogė pervartų metais. Aišku, kas tai padarė. Bet šaukštai jau po pietų. Geroji naujiena ta, kad praktiškai nebeliko ko vogti. Liko svarbiausi dalykai: Baubliai, stabakūliai aplink juos ir laumių stalai. Medis ir akmuo. Ir jokių geležinių svetimkūnių.

 

V

       Sunkiausia įrodinėti poetinius D. Poškos talentus. Kai yra vienas toks anų laikų miglose, nėra su kuo lyginti. Klasicistas su smagiomis išimtimis. Bet juk – alksnių, karklų, šermukšnių, guobų, vinkšnų, ievų (...), čiepų, dūlių, kiečių, saidrių, ramunių, dobilų ir visų kitų kvietkų – išvardijimai „Mano darželyje" skamba beveik postmoderniai.
       Kada nors, kai iš naujo mieruosim savo literatūrą, turėsim atsižvelgti ir į Sigito Gedos įrašus jo tūkstantiniuose dienoraščių puslapiuose. Pamečiau skaičių, kiek dešimčių kartų S. Geda pirmuosiuose dviejuose išleistuose knygomis dienoraščių tomuose minavoja D. Pošką. Štai viena ištara pamąstymams: „Lietuvių XIX a. poezija bus suprasta tada, kai įgysime išminties./ Dionizas Poška buvo arčiau Vergilijaus, nei Maironis." (Vasarė ajero šneka, Vilnius, Vaga, 2008, 445 p.)
       Iš kurios pusės pažiūrėsi. Iš šių metų perspektyvos – labiau pritinka gretinti jubiliatus, negu išskirti: Maironio eilėraščio „Eina garsas" pradžia:

                     „Eina garsas Prūsų žemės:
                     žirgą reik balnoti;
                     Daug kryžiuočių nuo Malburgo
                     rengias mus terioti."

       Vidurius praleiskim, kas ten buvo, nesunku įsivaizduoti, ir pasidžiaukim, kaip gražiai pritinka prie D. Poškos „Gerardo Rudos" pabaigos:

                    „O idant Perkūnasas būtų pagarbintas,
                    Gerards Ruda su arkliu gyvas sudegintas.
                    Tokią didžią pergalę kad amžiai žinotų –
                    Viens kryžioks negrįžt namon, kursai žinią duotų."

       Gal kada susitarsim, kad D. Poška arčiau Vergilijaus ir už Dantę, nes Dantė – nebūtų italas – labiau už viską rūpinosi kažkokia permatoma moterimi, o D. Poška – lietuvių dievais, kurių atrado beveik tiek, kiek ir romėniškuose kataloguose.
       Jei Poška būtų gyvenęs 200 metų vėliau, kai visus kipšus, pusdievius ir baltiškas trejybes moksliškai suregistravo Gintaras Beresnevičius, būtų galėjęs atsidėti eilėraščių rašymui.

 

VI

       Paminėjus Maironį, negražu būtų praleisti A. Žukauską, juolab kad tas ir lenkiškuosius eiliuotus D. Poškos įrašus išvertė, o ir šiaip – to paties interesų lauko žmogus, dievgaudys:

                     „Matyt, dar šiemet, vos atpulsiu laisvą pusmetį,
                     Dzūkijos miškuose įkurdinsiu nusigyvenusių dangaus dievų
                     Ir žemės pusdievių, pašalintų dievukų prieglaudą,
                     Šituos numirusius dievus ir gyvus dar negyvus
                     Dievus apsaugosiu nuo amžių prapulties."
                                                                      (Benamė meilė, Vaga, 1983, 291 p.)

       Nors autorystė A. Žukausko, atrodo – tarsi paties D. Poškos sueiliuota veiklos programa, kuomet pasiryžęs gelbėti žemaičius ir lietuvius nuo prapulties ėmėsi užrašinėti lietuviškus žodžius, dievus ir didvyrius – susivokęs, kad tik ta tauta turi ateitį, kuri žino savo kalbą, religiją ir istoriją.
       Iš dabarties perspektyvų – D. Poškos istorija atrodo naivi, nemoksliška – herulai, palemonas, tyreliai, nomadai, skirai... bet taip tik atrodo. Tūkstančius metų gyvavo tokia tradicija – istoriją pradėti nuo mitų, legendų, gandų – viską pateikiant subjektyviai, pagražinant. Ar Heziodas buvo objektyvus, tikslus ir moksliškas? Ne. Bet dėl to jis nėra prastesnis istorikas už Snyder'į ir Davies'ą kartu sudėjus.
Senovėje senovė buvo kitokia.

 

VII

       Jei jūs iki šio, septintojo, skyriaus įdėmiai skaitote visas šias pabiras apie D. Pošką, apie Baublį, tapusį jo veidu, ženklu ir dievukų saugykla, ir vis dar įdomu, kas bus parašyta toliau, toliau norėjau perrašyti arba glaustai atpasakoti pernai „Metuose" (rugpjūčio–rugsėjo numeryje) pasirodžiusį naujai atkapstytą G. Beresnevičiaus straipsnį „Identiteto paradoksai. Legendos ir mitologija lietuvių savimonės formavimesi", nes tas straipsnis visas kiaurai apie D. Pošką, ir tiek visko naujo, tiek gražaus apie jį pasakyta, pastatytas į lygią gretą D. Poška pagal svarbą lietuvių atgimimui su Teodoru Narbutu ir Simonu Daukantu, pastatyti į vietą masonaujantys šubravcai (priklausę „Uoliojo lietuvio" – „Gorliwy Litwin" ložei), kurie patys pirmi ėmė rinkti medžiagą apie lietuvių dievus, paskui, pajutę kuo tai gali baigtis, metė tą veiklą, bet nuo jų jau buvo viską nusižiūrėjęs ir perėmęs D. Poška: rankiojo tuos dalykus vienas pats, per daug nesiblaškydamas, net tada, kai tie patys šubravcai puolė tyčiotis, užsipuldinėti per laikraščius.
       G. Beresnevičiaus siužetas apie anuos įvykius vertas visokeriopos plėtotės. Pabaigai pacituosiu moksliškas straipsnio išvadas: „Jeigu D. Poška, T. Narbutas, S. Daukantas būtų buvę pozityvistai, mes neturėtume valstybės. Ideologijos poreikį jie patenkino, o ideologija turi būti nei teisinga, nei neteisinga, ji turi apimti visumą, duoti visuminį vaizdą ir tada ji veikia. Klausimas, ar ji teisinga, ar ne, moksliniu požiūriu absurdiškas. Ideologija arba yra, arba jos nėra. Jeigu XIX a. romantikų padėti pagrindai ėmė veikti, vadinasi, ideologija buvo teisinga ir neklystanti."
       Jei neturite pernykščio „Metų" komplekto, tačiau labai maga paskaityti plačiau, rašykite į Vilnių melsdami, kad straipsnį patalpintų internete.

 

VIII

       Natūralus klausimas – o kodėl D. Poška už visas tas dievturystes nebuvo atskirtas nuo Bažnyčios? Atskirti nuo visų to metų bažnyčių D. Pošką būtų buvę galima jau vien už kaltinimą, kad senovinį lietuvių raštą, kuris neva egzistavo, sunaikino „laikas, vanduo ir jėzuitai". Atsakymas, kodėl neatskyrė, turbūt, galimas vienintelis: nes Bijotuose, kurie tuo metu vadindavosi Barzdžiais, jokių bažnyčių paprasčiausiai nebuvo.
       Ir dabar nėra. Kai būdavau mažas, galvodavau, ką reiškia tos „Mužiko Žemaičių ir Lietuvos" eilutės: „Neder pirštus tarp durų kaišioti/ Ir svetimoj bažnyčioj žvakeles degioti". Kuri jam bažnyčia svetima: Girdiškės ar Stulgių? O gal apskritai Bažnyčia turėta galvoje? O jei taip – tai ko jis ten laikas nuo laiko pagarbina krikščionių šventuosius?
       Sveriant D. Poškos poetinį palikimą, lenda sena kaip kultūra mintis, kad ir šiuo atveju lyrinis subjektas su autoriumi nesutampa.
Kuo gražiau parašai, tuo stipriau pameluoji.

 

IX

       Daugėja įrodymų, kad D. Poška turėjo pasidaręs tris Baublius. Trečiasis, spėjama – pats didžiausias, buvo pritaikytas skristi.
       Skraidantis XIX a. pradžios Baublys yra ta trūkstamoji grandis senovinėje žemaičių aviacijos istorijoje – tarp XVII a. gyvenusio raseiniškio Kazimiero Simanavičiaus, daugiapakopių – balistinių – raketų išradėjo, ir XIX a. vidurio orlaivių konstruktoriaus viekšniškio Aleksandro Griškevičiaus lakiojusio aitvarais ir „Žemaičio garlėkiu".
       D. Poška prapuolė rašydamas žodyną – įnikęs į raidę S, užbaigęs „sėjimą", susidūręs su žodžiu „skristi".
       Beieškant žmonėse žemaitiškų skraidymo sinonimų ir kitokių atitikmenų, pasitaikė nugirsti senovinį užkalbėjimą.
       Parėjęs užsitrenkė trečiajame Baublyje, susakė kaip reikia, ir pakilęs nulėkė pro lękus, per dausas pas lotynus, kur dabar sėdi ir verčia jiems viską apie mus.