Donatas Sauka (1929 10 13–2015 05 16)

Lietuvos rašytojų sąjunga su giliu liūdesiu praneša, kad eidamas aštuoniasdešimt šeštuosius metus, po sunkios ligos mirė, iškilus literatūros kritikas, tautosakininkas, literatūros tyrėjas, charizminis pedagogas, Sąjungos narys, profesorius Donatas Sauka.
Donatas Sauka gimė Mažeikiuose, pradinę mokyklą lankė Kėdainiuose, Šėtoje, gimnaziją – Telšiuose. 1948–1953 m. studijavo Vilniaus universitete lituanistiką. Studijų metais dirbo Valstybinės grožinės literatūros leidyklos redaktoriumi, daugiausiai redagavo vaikų literatūrą. Studijuodamas taip pat išvertė į lietuvių kalbą keletą knygų (Ž. Morico, B. Polevojaus). 1956–1993 metais dirbo VU, dėstė tautosakos kursą. Savo autobiografijoje Donatas Sauka rašo, jog „penkiolika pirmų pedagoginių metų – skandalingas biografijos tarpas“, nes dėstė dalyką, kurio teigia pats neišmanęs, ir „kurio neaprėpiami kiekybiniai mastai varė į neviltį“. Ir tik parašęs veikalą „Tautosakos savitumas ir vertė“ (1970) užčiuopė lyg ir kokį orientyrą.
Vėliau Donatas Sauka parašė lietuvių tautosakai skirtas studijas ir vadovėlius: „Vestuvių lyrinės dainos“ (1980), „Lietuvių tautosaka“ (1982), „Lietuvių tautosaka“ (antrasis pataisytas ir papildytas leidimas, (2007)). Jis yra ir didelės literatūrinės bei kultūrinės vertės literatūros studijoms skirtų monografijų autorius: „Salomėjos Nėries kūryba, 1921–1940“ (1957), „Žemaitės stebuklas“ (1988), „Jurgis Savickis – XX amžiaus literatūros šifras“ (1994).


1998 metais D. Sauka išleido studiją „Fausto amžiaus epilogas“ (1998), už kurią jam buvo skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija. Literatūros tyrimams skirtus straipsnius Donatas Sauka nuolatos skelbė ir periodikoje.
Septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje Donatas Sauka su kitais VU dėstytojais vasaromis organizuodavo studentų ekspedicijas į Lietuvos kaimus. Jų metu studentai bendraudavo su vyresnio amžiaus kaimo žmonėmis, užrašinėdavo tautosaką (liaudies dainas, pasakas, eiles, patarles, mįsles). Už tokią veiklą Donatas Sauka kartais sulaukdavo neigiamų atsiliepimų iš anuometinės valdžios, tačiau ekspedicijos nebuvo uždraustos, o iš surinktos medžiagos buvo sudaromos tautosakos rinktinės. Tuo tarpu savo studentų atmintyje Profesorius išliko kaip plačios erudicijos filologas, įžvalgus kultūros ir visuomenės kritikas, išskirtinai charizmatiška asmenybė, apie kurią galima sakyti, kad jo filologinė mokykla išugdė ne vieną šiandienos kultūros žmogų.
Taigi netekome, anot prof. Viktorijos Daujotytės, „ne tik folkloristo, ne tik literatūros tyrinėtojo. D. Saukos talentas buvo universalus, jungiantis, jam buvo lengva iš literatūros peršokti į dailę, iš jos į muziką ar filosofiją. Būdamas profesionalus literatas, jis visada buvo prieš kultūros parceliavimą“. Toks jis išliks ir mūsų visų atmintyje.

Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba