Maironio suženklinimas

Seniai seniai, kai apyvartoje cirkuliuodavo „valančiški" dviejų litų nominalo banknotai, atsirasdavo pajuokaujančių, kad už blaivybės sąjūdžio įkūrėjo atvaizdu paženklintą pinigą dažniausiai įsigyjama prekė yra butelis alaus.

Tais pačiais moralinio sugedimo ir cinizmo vienetais matuojant „maironietišką" kupiūrą, galėtume sakyti, kad už blyškiu lietuvių lyrikos genijaus atvaizdu paženklintą dvidešimtinę patogiausia pirkti puslitrį karčiosios. Kitaip sakant – velnio lašų.

Tačiau taip garsiai pasakę, palyginę ar parašę rizikuojame gauti pylos, nesang Maironis jokiais būdais negali asocijuotis nei su degtine, nei su nelabuoju (nesvarbu, ar tas nelabasis – blogio įsikūnijimas, ar tik folklorinis elementas). Negalima šitaip šv. kontekste nei galvoti, anei lyginti. Ir taškas.

Pernai visame Vilniuje kabojo suplakatintas Miloszas. Toks šelmiškas, susivėlęs, velniukai akyse žaidžia – tikras rašytojas. Kaip gyvas, kaip ką tik kažką įdomaus parašęs. Nors nusiplėšk ir namo susivyniojęs parsinešk. Bet ir tai – radosi anoniminis murmesys – neva, negalima taip garbų rašytoją piešti. Ir šitaip ginamas Miloszo atvaizdas, to autoriaus, kurio knygas yra skaitę tik Daujotytė, Kvietkauskas ir dar kokie penki Lietuvoje. Skaityti Miloszo mūsuose nėra kam, bet jo ikonografija rūpintis – savanorių visada atsiras.

Šiųmetė jubiliejinė Mairono plakatinė išraiška Vilniaus gatvėse – nepriekaištingai pilka. Patikslinus: spalviškai – rudas mirgulys, bet bendras informacinis vaizdas – pilkumų pilkuma. Palkato (-ų) kūrėjai, matyt, stumdė šešėlius po maketą apimti baimės – kad tik kas ko nepagalvotų išvydę rezultatą ir, ginkdie!, nepasipiktintų.

Gerai, nesipiktinsim. Tegu sau ramiai kabo tie nematomi popierių lakštai, kurie išnyko iš informacinio fono it dūmai neblaškomi vėjo, vos tik juos pakabino. Ir nebėra ko kabinėtis.

„Poezijos pavasario 2012" almanacho leidėjai teigia, kad tiražas praktiškai išplatintas. Vienas tūkstantis egzempliorių. Tame almanache esama Virginijaus Gasiliūno „Maironianos" ištraukų. Tarp daugelio visokių įdomybių, šio kruopštaus literatūros mokslininko ir aistringo, neprilygstamo archyvų tyrinėtojo atkasta, kad Maironis lošdavo kortomis. Ir ne bet kaip, o iš pinigų. Ir ne iš mažų, o iš didelių. Labai.

Pateikti tik faktai – laiškų, dokumentų nuorašai, ištraukos iš anuometės spaudos. Memuaristika patikimąja, žinoma, remtasi. Viskas labai įtikinama, spalvinga, įdomu ir pamokoma. Galime tik įsivaizduoti, kiek pakiltų mokyklose susidomėjimas šiuo klasiku, jei mokiniams per „Maironio kurso" kartojimą būtų įtrauktas toks testo klausimas: „Kokią didžiausią sumą per vieną naktį lošdamas vintą yra pralošęs Maironis?" Atsakymų variantai: „a) 500 litų; b) 600 litų; c) 700 litų".

Ką besakyti – dideli pinigai. Ypač turint omenyje anų laikų lito kursą. Gaila dėl Maironio. Bet – kas buvo, tas pražuvo. Nesusigrąžinsi nei litų, nei anų laikų. Neprikelsi senelio iš kapų pasikalbėti. Bet tokių faktų paviešinimas mokyklinėse programose literatūros reitingus pakeltų bent 500 - 700 procentų. Gal vienam kitam suveiktų kaip prevencija prieš azartinius lošimus. Nes, pagalvokit patys, juk jei pačiam Maroniui nepavyko kortuoti į pliusą, tai kur jau ten mums, paprastiems mirtingiesiems tikėtis padoriai išlošti?

Ar tikėtina, kad, kai almanacho pirkėjai prisikas iki „Maironianos", kils bent šioks toks pasipiktinimas dėl paviešintų faktų iš klasiko gyvenimo? Šito galima laukti, jei almanachą įsigijo bent keletas tų – už lietuvių literatūros nekaltybę kovojančių – žmonių, kurie kėlė triukšmą prieš dešimtmetį dėl Kempinskio publikacijų apie Marcinkevičių „Šiaurės Atėnuose" arba tų, kurie visai neseniai bandė paauklėti profesorę Daujotytę už jos monografiją apie Gedą.

Bet gali būti ir taip, kad jokio skandalo nebus. Nes Maironis nėra Geda ar Marcinkevičius. Pastarieji du – mūsų amžininkai, matėme juos gyvus. Ir dabar tebėra gyvi – kolektyvinėje atmintyje, tekstuose. Gyvuosius gelbėti daugelis jaučia pareigą. O Maironis yra ikona, ženklas. Apie jį jau galima ir blogai, ir niekaip. Prieš keliolika metų akademinėje lituanistų spaudoje pasirodė „skandalingos" Maronio tekstų interpretacijos, kuriose atverta erotinė liaudies dainiaus kūrybos pusė. Ir niekas nesipiktino, neprotestavo, nors lituanistai – itin konservatyvi liaudis.

Kai pagalvoji: o kas blogiau – ar kunigui naktimis lošti vintą iš pinigų, ar tam pačiam kunigui rašyti eilėraščius prismaigstytus geidulių?

Už vis blogiausia, jei Maironio metai taip ir praeis, kaip praėjo visi kiti didieji jubiliejai – saujelės specialistų ratelyje. Gerai tiems specialistams – patys žino daug, susirenka pusiau uždarose konferencijose – savo žinojimais dalijasi, dvasiškai turtėja, kelia kvalifikaciją. O tautai – sveikinimų koncertai per nacionalinę televiziją ir rudi pilkieji plakatai gatvėse.

D.